kaip saldu rytais kaisti kavą, berti baltus kristalus, iki purumo plakti pieną ir tyliai mėgautis dar ne visai nuo žemės pasitraukusia rytine vėsa. apsimiegojusiom akutėm stebėti kylančius nuo žemės bei medžių dūmus, kojų pirštų galiukuose jausti adatyčių badymą. įsiklausyti į sustiprėjusį skilvelių ir prieširdžių susitraukinėjimą. kartais gali išgirsti net pačią save, pasikalbėti, pasiginčyti. tokie rytai būna tik pavasarį: atsikeli, griebi suknelę, lietpaltį ir autobusuose darai namų darbus. vasarą tokius rytus pasiglemžia mielos, kūrybingos naktys su panašia vėsa ir drėgme po baisiai karštos dienos. dievinu šitą metų laiką. gaila, kad taip greitai pro pirštus praslysta.

pozityvo visad būna darbingose savaitėse. kai leki, dirbi ir semies visokios patirties, kažkaip daugelis (ne)reikšmingų dalykų užsimiršta. vėl įkrenti į rožinį darbingumo ir motyvacijos debesėlį, kuris padeda išgyvent, siekt kažko, kad ir mažų, pačios susikurtų iššūkių.
o šiaip būsiu pati laimingiausia mergaitė, kai turėsiu tą kvailą popierėlį savo rankose.
ai dar vėl noriu pint plaukus į kasas. arba būtų, kas man jas rytais supina. ak ak ak.

kai būdavau maža, eidama nežiūrėdavau niekur kitur, tik žemyn. žinodavau kiekvieną kliūtį, akmenuką, labai susimąsčiusiai tyrinėdavau grindinį. išvengdavau kliūčių ir tiksliai pažinojau savo tikslą.
kažkaip viskas pasikeitė. aš vis dažniau pakeliu galvą, pamatau savo gatvelės namus, pasisveikinu su kaimynais, pastebiu kokią smulkmeną, kuri pakeičia dieną. kartais, nepamačius kliūčių, parvirstu, nusibrozdinu. keliuos ir vėl einu. dažnai nuklystu nuo tikslo, pasiklystu nežiūrėdama į kelią, neturėdama tikslo. arba einu pro rūką ir veržiuos pro tamsius, drėgmės pilnus miškus. bėgu link kažko pilnom ašarų akim, skaudančiais plaučiais. kad bent būtų, kas ranką palaiko tam nesusipratimų ir skausmo miške, besiveržiant pro smulkias šakas ir voratinklius.

aš kartais net jaučiuos gražesnė patinusiais paakiais ir nuverktom akim.
neretai atrodo, kad ašaros gali vieną dieną pasibaigti. arba aš pati galiu visame tame paskęsti.

morčmorčmooorčius.
aš nežinau. galbūt visą gyvenimą tu, kaip koks šešėlis, mane persekiosi. tu lyg pereini į kitus žmones ir vėl ir vėl man save bandai priminti. matau tave kitose akyse, šypsenoje, girdžiu tave kitų balsuose. o man belieka tik krūptelėti, kai išnyri man prieš akis. kituose pavidaluose.
o galbūt aš pati, visai nesuvokdama ir nevalingai tavęs visur ieškau, einu per milijoną žmonių, kol vėl atrandu kažką panašaus, kažkokį atitikmenį. nes tik tada širdis truputį smarkiau suplaka, vyksta reikalingos cheminės reakcijos, kad pajusčiau keistą jausmą žemiau krūtinės.

nebesusitvarkau. nežinau kur pasidėt. pavasarinės gėlės auga viduj ir iškart pradeda vyst. galbūt todėl rytais skauda plaučius.
o kambarys kvepia jacintom. aš morčiuoju.
atsargiai, sakau sau, gali pradėt daryt nesąmones. visai nedaug trūksta, regis.
ir tik gražiais žodžiais mintu dabar.
they say in this place you can reinvent yourself.

kažkaip baisiai saldu burnoj. visai ne dėl angliavandenių, kuriuos jau visą savaitę bandau išmokt (gerai, jei atvirai, tai nebandau, arba stengiuos per mažai). taigi, saldu burnoj, o galvoj visiška sumaištis. kartais galvoju, kad išėjus po 6 valandų praleistų mokykloj, ten pradeda vykti trumpi sujungimai. bijau - vieną dieną užsidegs. nors aš viską malšinu gera muzikos doze. dar lyg nedega.
bet visai ne dėl to saldumus jaučiu liežuvio galiuku. pati susikuriu vaizdinių, kurie niekados nebus tiesa. už tai viskas taip ir saldu. arba ta šysena kelia gliukozės kiekį kraujyje. nebereikia nei šokolado plytelių, nei cukruotų ledinukų, nieko. saldžios saldžios svajonės.

taip gi saldžiai einu chemiją pasimokyti. cukrūs

pirmą kartą gyvenime tikriausiai jaučiuos padarius kažką absoliučiai gero, nuostabaus, naudingo ir nepakartojamo. nesigailiu nieko - nei nemiegotų naktų, nei ašarų, nervų, nemiegotų savaitgalių ar praleistų renginių.
savaitgalis bum ir praėjo. o aš dar gyvenu ir gyvensiu visu tuo, ką patyriau. visus gražius žodžius pasidėjus pas save giliai ir užsirišus gražų kaspinėlį ant jų.
jei rimtai, tai niekad gyvenime nesijaučiau taip pilnavertiškai. ir gal vis tik kažkam rūpiu, kažkam manęs reikia, kažkur esu reikalinga. visi tie nuostabūs žmonės prabudino manyje kažkokį padarą, kurio aš dar nepažįstu.
užsikrėčiau, susirgau, nebegaliu gyvent.

piešt niekad nemokėjau. ir nemokėsiu. bet skaudančia galva ir kažko pilnais plaučiais paskraidyt visai gerai.
visą dieną galvoj dainuoja. net rašant matematikos kontrolinį, lipant laiptais, sėdint ant ežero kranto. užmiegant ir atsibundant.

gė-lė-mis

kol gyvensiu praeitim, tol nieko ir nebus.
o man reikia tiek nedaug. labai labai.
dar reikia nustot kreipt dėmesį į mažus dalykus, kurie erzina. pasedėti tamsiam kieme vienai pačiai su muzika yra daugiau nei gerai.
kodėl taip sunku kartais pabūt su savim, išjungt telefoną, apmąstyt, įsižiūrėt į tamsą, jos apgaubtą kiemą, drebančiais pirštais sukti tabaką ar šypsotis sutiktiem. vis tik, kokį stiprų ryšį aš turiu su ta vieta, kokia laiminga aš vasarą šypsojau sienom. iš viso to liko tik ašarų pakalnė, drebančios kojos ir.. gal viskas į gerą.
o aš tikėjau visad į amžiną draugystę, tobulą draugystę. dar tobulą meilę. ak, naivi naivi milda.
belieka tik klausytis tamsoj noelio, kuris mano sapnus lanko. jeigu kažko moku apie gyvenimą, tai tik iš jo. išmintingą tėvą turėjau.

gal kas žinot, kaip reikia ištrint visus atsiminimus? nes visi jie mane graužia iš vidaus ir aš tiesiog nieko nebenoriu. kartais norėčiau ir nepabusti. arba kaip miegančioji gražuolė miegotmiegotmiegot ir laukt savo princo.
deja, mano gyvenimas į žiurkių ratą pavirto. teliko bėgti ir lėkti.

vis dėlto, apsimesti kokia nors filmų veikėja yra daug lengviau, nei būt ta pačia milda visąlaik. tada linkstančios kojos, ašaros akyse, paraudę drebantys lūpų kampučiai atrodo daug subtiliau, nei įprastai.
o aš pagaliau galiu užsimerkt važiuojant autobusu. nes saulė, žaisdama blakstienose, suteikia jom keisto sunkumo, kuris iki pirštų galiukų malonus. galiu važiuodama užverst galvą aukštyn ir pamėgtu kampu stebėt kitokius šiaulius. galiu penktadieniais truputį pabėgt nuo savęs, truputį išlipt iš to pačio pilko ir nespalvoto vaizdinių pasaulio. ir viskas gerai. nesvarbu, kaip viskas besikeistų.
pavasaris pats į vidų įslinko.

reikia džiaugtis tuo, ką turi, o ne visad gailėtis, kad kažko nėra, niekad neturėsi. tikėti, kad viską gali pasiekt.
ir viskas bus gerai.

ką tik savo mažoje galvelėje susivokiau, kad šiandien pavasaris.. koks išganingas žodis. aš išgyvenau dar vieną niūrią ir šaltą žiemą, bent kalendoriuje taip parašyta. viskas po truputį atitirpsta, kartais vanduo čiurlena ne tik lietvamzdžiais lauke, bet ir ašarų latakais lauk iš mano organizmo. senokai susitaikiau su tokiais potvyniais ir atoslūgiais.
toks jausmas, kad pavasariui išsineriu iš savo odos, nusimetu žieminį kailiuką, mokausi iš naujo kvėpuoti ir jausti. ledas per stipriai buvo viską užšaldęs. nebežinau, ką reiškia liūdėti, džiaugtis ar mylėti.

aš šiandien noriu tik groti ir dar groti. gitara skamba puikiai, pirštai kažkaip patys suranda stygas. žvirblio akys šiandien mane įkvėpė galutinai, aš tiesiog dūsauju ir.. gal šis pavasaris pagaliau bus kūrybingas?

šiandienos vaizdinys: juodai apsirėdžiusios mergaitės su gedulingomis minomis, sėdinčios už mokyklos stalo. kartais pagalvoju, kad kažką reikia nudobti už tą juodos spalvos megztukų ir siaurėjančių kelnių vajų. nors kita vertus, kiekvieno neoriginalumas ir pilkumas yra jo paties reikalas. galiausiai, kuo skiriuosi aš.

o aš nesiskiriu niekuom. pasirodo, esu nuostabi žmonių gadintoja ir jų jausmai man niekada nerūpėjo. galiu kiekvieną berniuką sutrypti, nes taip dabar baisiai populiaru ir ant bangos. skaldau širdis per pusę, kaip kokias malkas vasarą. vajėj. ir visai neaplaistau visko ašarom galvodama apie kitų išgyvenimus, pergyvenu bereikalo, o paskui susilaukiu nuostabių pasakymų atgal. myliu jus visus.

šiaip, jei ne ta saulė ir jaučiamas pavasaris, tai galbūt nesijausčiau tokia psichologiškai tvirta. iki pamatų tvirta. gal pavasario potvyniai nesugebės jų paplaut. nors aš dar vis turiu mažyčių tikslų, kurie, atrodo, ranka pasiekiami. tik ne man.
o ryt einam atsigaut. su tais menininkais. truputį pasisemt… pavasario.

ir dar, pavasaris man atvėrė akis. dabar aš matau viską ryškiai, skaidriai ir atrodo.. nebenoriu matyt kai kurių žmonių, nors ir kiek jie man reiškia. nes kai kurių dalykų aš nesugebu toleruoti, altruistiškai keisti žmones, supratau, nėra nei leistina, nei prasminga. meilė trunka dvejus metus