dažnai pasijaučiat vėl dvylikamečiais, kai pagrindinė draugų nuodemė buvo tai, kad jie nueidavo ką nors pakalbėt su kitu žmogum ir jum nepasakydavo? kaip tada virdavo kraujas, kiekvienas buvo per daug susireikšminęs ir galvodavo tik apie save, ginčai esamesais būdavo pasaulio tragedija, o rankos drėbėdavo iš pykčio. būtent taip jaučiuos dabar. praradus kontrolę.
bitches, bitches, bitches. va dabar irgi galit pasireikšt, parašyt man į nusiskundimų knygą milijoną anonimiškų laiškelių, pagrasint kokiais forsų pasivažinėjimais po miškelius, bet aš niekad nesuprasiu, kaip galima taip nužmogėt, kad nors ir buvusiem, bet geriausiem draugam paliept pasišalint. ir kaip nuoširdumas, pasitikėjimas ir draugystė staiga redukuojasi, pakeičia ženklą ir pavirsta į gandus, paskalas ir apkalbas.

jeigu galėčiau, tai tikrai užsidaryčiau savo iš kėdžių ir kaldrų pasistatytoj tvirtovėj, apsimesčiau, kad man ketveri, skaityčiau knygas ir įsivaizduočiau, kad už plonų vatinių sienų nieko nebėra. dar niekad nebuvau taip nusivylus visa šita rūšim, pavadinimu homo sapiens.

dainos apie namus truputį užima aukštą vietą mano playliste. kaupiuosi vasarai, vilniui ir tam momentui, kai žinai, kad kitą dieną reikia išvažiuot, o tu visą naktį bandai nuspręst kur tavo namai. beveik neįmanoma.

šitas klausimas truputį per dažnai mane užklumpa. o didžiausia dilema - ką namais vadinsiu po nepilnai dvejų metų. užsimerkus įsivaizduoju savo kambarėlį su balkonu, prikimštą knygų, mažų šūdniekių, diskų ir rūbų. panašiai kaip dabar. ir dar kai ką.

Kitas gyvenimas, neprilygstamoji,
Visai kitoks, nei tu sapnuoji
Lyg šešėlis kažko, ko seniai nebturi
Jis tau šypsos rytiniam alaus butely

Kitas gyvenimas, nenuspėjamoji,
Visai kitur, nei įsivaizduoji
Nematai, bet jauti, kaip jis smaukos už kampo
Nosį prikišęs, spokso pro langą

Kitas gyvenimas, nepakenčiamoji,
Skirtas kitiems, nei tu svajojai
Kurių viskas,ir kūnas,ir siela, gražu
Toli gražu, ne tokiem kaip aš ir tu

O, kažkur toli, toli
Žemės pakrašty
Jis moja tau rankom ir kojom
Ir neklausia - “kaip gyveni?”
O, kažkur toli, toli, toli
Pačioj galutinėj stoty
Tau vaidenasi kitas gyvenimas
Ir, tai kas po jo ir prieš jį

čia yra smagiausias mano metų darbas. atsisėst ir apgalvot viską, kas įvyko tais metais. ir tada prisimeni dalykus, kurie regis buvo tik metų pradžioj ir yra ranka pasiekiami, tik jau baisiai kažkur pasamonės viduj paslėpti.

~ pradedant nuo flamingų. krentam į žilberkšnio glėbį, mūrijam mikrofonus kai kam į veidus, but who cares. įspūdinga  turim gyventi šia minute ir DABAR kalba. žodžiu - juldienis!
~ nuostabusis karantinas, kai neuždaro tik tavo klasės. pamatyti mokyklą kaip po karo visai įdomu.
~ pirmoji sniego gniūžtė.
~ kalbėjimo įskaita ir pirmieji egzaminai. atlaikiau gerai.
~ hudi. kai vos neužmigom, bet atėjus tinkamam momentui.. žinot kas būna. kai ko gyvenime daugiau niekad nepamatysim taip šėlstant, ane?
~ gmd. kai jau kojos nebelaikė, o mes tiesiog grojom vinto kieme kas užplaukdavo.
~ organizuota mini sg. keli žmonės, kurie pakeitė mano gyvenimą, atrasti ten.. ir kurie taip greit turėjo palikt.
~ begalės vakarų kavakuki.
~ ir vinto kieme. apie juos galima kalbėti ir kalbėti. nežinau kiek laimės iš piktų bobučių varinėjimų, kartais labai klaikių žmonių draugijos ir visokių kitokių nesąmonių, bet tas kiemas vis dar turi magijos. ir aš laukiu kitos vasaros, kai galėsim šildytis ant kvailų laiptukų prieš saulę ir klausytis nesustojant the national.
~ o, THE NATIONAL. metų atradimas. visiškai. kai gali klausyt, interpretuot nesustojant, nurašyt begales lyricsų ir juos apipiešt į užrašus. ir jie vieninteliai skamba išvargintoj biologijos rudeninėj galvoj. ir skambės dar ilgai. vienintelis įkvėpimas.
~ baigę mokslo metus deginam rusų sąsiuvinius ir maudomės centriniam miesto fontane.
~ pirmasis darbas. už tai žinau kodėl aš sėdžiu mokyklos suole ir dar pasistengsiu sėdėt universiteto. tik tiek.
~ keli nuostabūs albumai. turnerio ep, suck it and see, kasabian, noelio singlas klausomas ant repeato pas karolę.
~ nurėžiami ilgi plaukai.
~ vasaros dvidienis. kai sėdi 4 am virtuvėj ir sakai “myliu internetą.. jei ne jis, nepažinočiau nei vieno iš jūsų. o jūs nuostabūs”. tada plėši iš širdies wonderwall ir dlbia lyricsus, nes tik tiek vargšės alkoholiu persisunkusios smegenys sugeba prisimint. paverki apsikabinus nuostabiausią žmogų, kuris visad būna taip toli, pasiunti visus aplinkinius.. kol ašaros galiausiai verčiasi į taip mylimas laimės ašaras.
~ POSITIVUS. pirmasis festas, kurio niekad nepamiršiu. editorsai. ir ilga ilga naktis su papillon, we could have it all ir mano nesveiku kelių vardų kartojimu. “milda, tik negrok gravel”
~ kelionė į vilnių, dėl kurios turėjau alpt būdama keturiolikos. nealpau, bet į atmintį įsirėžė.
~ nuostabiausia savaitė vilniuj. family guy ir karolės vištiena. dar buttonas mygtuką paspaudė geltoną.
~ ir live campas. daina apie upę, “ramūnai, aš labai stengiaus, bet man nepavyko”, antras lipimas ant scenos, karolis, visokie flashmobai ir mano neblaivūs statement’ai. dar gėjus tėvas. ir pabudimas grojant i’ve just seen a face.
~ visaginas. įdomūs rusai, kurie netiki, kad nemokam rusų kalbos.. tiesiog.
~ mokslų pradžia. pykstuos su biologija smarkiai ir daug daug nervų priepuolių.
~ šiaulių dienos. truputis tam tikros muzikos ir pasaulis pasidaro ryškesnis.
~ liverpulis ir berniukas, kuris teigia, kad jei norim pamatyt nuogą vyrą reikia gūglėj įvest naked boy.
~ gimtadienis. pasveikinimas, kurio nedera pamiršt. “su praėjusiu..ne, ateinančiu gimtadieniu!”
~ vienas vakaras kimarinant ant stebuklingų laiptų su stebuklingu žmogum, vynuogėm, kava ir the national. ir dar kai kuo. visa tai inspiravo dainą. kadanors įrašysim, bus gerai.
~ sinickis ir mano kasmetinis nusivylimas, ašaros per so what’ą ir pasvajojimai kaip būtų gerai. deja.
~ atika.
~ ir kalėdinis. su tu turėtum būt čia, ne aš.

ir.. viskas. padėkosiu tiem, kurie skaitant šitą minčių kratinį ką nors suprato. ačiū, kad buvot kartu.

nejaučiau nieko. paskutinę savaitę gyvenau kaip zombis, kuris nuolat pramiega pirmas pamokas (tai yra, antras) arba išvis ateina į kokią penktą. stebėjau iš šalies masinę psichozę, lekiančius žmones, kol galiausiai pati įstrigau tam rate, lyg mažytis graužikas uždarytas narve. kalėdinės dvasios nejaučiau nei per kur.

o pasirodo tereikia kelių taurių vyno, gerų draugų šalia, ir aš staiga pradedu užuosti. užuosti cinamono kvapą plaukuose, eglutės spyglių kvapus, jaučiu burnoj cukrinių lazdelių saldumą ir kalėdinės arbatos bei mandarinų skonius. viską jaučiu ir kvepiu į save net visiškai atbukusiais jutimo organais. ir lyg tas auksinis feniksas prisikeliu iš pelenų, ir pagaliau šypsaus. kaip visad - tai mergaitei, kuri atsispindi stikle.

gražių, šiltų, mandariniškų, pašėlusių, šeimyniškų kalėdų jum. nepasiduokit niekam. šypsokitės.

šiandien aš klaikiai laiminga. nors visai taip neturėtų būt. kažkokia ramybė viduj.
it’s a terrible love that i’m walking with spiders

mes esam labai laimingi. mes greit galim pasinert į mažytę, netikrą vienatvę. tereikia ausines susikišt truputį giliau ir pasileist muziką visu garsu. aplinkiniam pasauliui labai smarkiai bandant tave visaip kaip paveikti, gali tiesiog sėdėti užsidaręs su savim ir kartoti mintyse tuos pačius lyricsus dar ir dar ir dar kart. galvoti apie daug svarbesnius tavo sielai dalykus, nei klausyt rytinių, mokyklinių ar kokiųdartiknori paskalų, dalyvauti niekam nereikalinguose pokalbiuose. tikriausiai tai mane ir saugo nuo visiško pamišimo, pasivertimo į labai piktą kalę, kuri ant visų kasdien rėkia ir deda į šuns dienas, ir, galiausiai, užsidarymo tarp keturių sienų, gyvenimo vien knygomis ir muzika amžinai. aš visai neprieštaraučiau. knygos visad buvo daug geresnės už daugelį žmonių.

o kiti baisiai bėga nuo vienatvės, negali pakęsti buvimo akis į akį su savim. gal bijo: savigraužos, savo padarytų nuodėmių ar to, ką iš jų padarė aplinka. o aš savigraužos nebijau, net ja mėgaujuos. visada linksminaus ant savęs verčiant kitų pamazgas, viso pasaulio bendras nuoskaudas. dar galiu prisiimti visų jūsų nuodėmes ir kaip koks jėzus kristus už visus atkentėti. aš visai mėgstu save žlugdyti.

kaip norėčiau išmokti nekreipti į daug ką dėmesio. neprisiimti kitų trūkumų, palikti savo perfekcionizmą ir tobulos visuomenės modelį kažkur tolitoli, nebandyti keisti žmonių ir pagaliau suvokti, kad žmonės keičiasi visai nepastebint ir tau to nenorint. ir netikėti į knygas, muziką, svarbiausia nebetikėti į žmones. jie visad nuvilia.

štai štai štai ir raktas iš visų depresijų ir melancholijų! gyva muzika. taip. gy-va mu-zi-ka. kokybiška, gyva muzika. tada tu įkrenti, pasineri ir niekada nebenori sugrįžt į tikrąjį pasaulį, kur tavo niekam neįdomios, pačiai sau susikurtos problemos slegia tave lyg tūkstantis gramų kokio nors metalo. pasiduodi tai mažai magijai tarp tavęs ir atlikėjo, tarp tavęs ir visos publikos, kuri bendrai įkritus į tą masinę psichozę kelioms valandoms. galva ir kojos pačios linksi į taktą, ir tau suteikta maža galimybė nors truputį atitrūkti, nusikelti į kitas planetas, gal net galaktikas. ir tada pasieki euforiją. lyg mažus orgazmus, po truputį ir lėtai. tai padaro muzika. net nereikia jokio sekso.

pardon madam, ne tamtamtamtam esat čia, kad jūsų dailios rankos keltų bangą, netyčia.

ir aš šypsau mažiem mieliem, gal netgi kartais netikėtiem ir kvailiem rimavimam, ritmam. pasilieki tu ir žvirblis, tu ir publika. myliu šitą magiją.

jeigu gali negalvot, negalvok.

jeigu gali nerašyt, nerašyk.

jeigu gali nekalbėt, nekalbėk.

užtai paskutinio labai gerai laikaus. visą savo fakin gyvenimą. o tuos pirmus du… abu kartu laužau dabar.
kaip keista, bet turiu pasakyt, kad norėčiau visai kartais sugrįžti į vaikystę. kai dar neseniai sakiau, kad aš laiminga dabar, nes galiu galvot, mąstyt, apsvarstyt ir gyvenimas yra daug įdomesnis nei būnant ketverių, nes daugiau suvoki. bet kodėl ta visa informacija, kurią kaupiu savyje, mane graužia iš vidaus? kuo daugiau knygų perskaitai, tuo klampiau ir beviltiškiau viskas atrodo. ir norisi nebeskaityt daugiau niekada, apsimesti kvailele ir nieko nesuprasti.

o aš tik įklimpstu savo minčių jūroj per etiką ir prirašau kelias dideles pastraipas, kol galiausiai pasiklystu, nebemoku visko užbaigt ir gražiai apipavidalint savo nuostabių minčių. ir vienuoliktą valandą atsidarau tuščią blogo lapą, vietoj to, kad mokyčiaus ar paskirčiau laiką truputėliui savo brangaus miego (už 10h miegą kaip aštuonerių galėčiau sumokėt DAUG). o atsigulus norisi atsikelti ir vėl parašyti, nes kokia durna mintis užklydo į vargšę galvelę. (tada kenčia tas sąsiuvinys, kurį arčiausiai randu prie lovos)

o rytais pabundi su conversation 16 lyricsais galvoj.
it was less than amazing
do not know what all the troubles are for

dar ir dar kart išgyvenu tas pačias akimirkas ir smulkmenas, kurios ištikrųjų visai nereikšmingos. bet vis bandau surast tame kažkokią prasmę, gal esmę. gal visdėlto padariau kažką negerai.

and those dreams.

visai nevalingai tave sapnuoju. kaip širdies skersaruožis raumuo nevalingai susitraukinėja. ir visai nevalingai sapne atsirandi iš niekur, ir vėl dingsi. tik bandau įsiteigt sau, kad visa tai normalu.

kaip keista, kai toms pačioms aplinkos sąlygoms ir veiksniams, galbūt tai pačiai temperatūrai, slėgiui ar rudeniškai, sąnarius geliančiai drėgmei, aš vėl prisimenu ir išgyvenu tą patį. visai kaip cheminėj reakcijoj. trūksta tik vieno veiksnio. o atrodo lyg niekas nebūtų pasikeitę.

your foreign policy will drag us down